Kapitalo miestas: asmeninė kartografija
Šis projektas - fotografijų serija - dalis platesnės iniciatyvos dokumentuoti besikeičiantį Vilniaus peizažą, šios kaitos esminiu katalizatoriumi laikant nekilnojamojo turto plėtojimą. Projekte dėmesys telkiamas į Vilniaus miesto centrą, jame plėtojamus objektus ir statybų procesų formuojamą peizažą.
Miestovaizdžio tyrinėjimas - esminė mano kūrybinės praktikos dalis, kilusi iš nuolatinio siekio pamatyti, pažinti miestą. Tačiau ką reiškia pamatyti reiškinį, kuriame vienintelė konstanta yra pati kaita? Mano nuomone, kompleksiškumas yra esminė urbanistinės erdvės savybė ir bet kokios pastangos šią erdvę reprezentuoti vienu statišku atvaizdu visada yra naivios, o dažnai ir visiškai beviltiškos. Kažkokią paguodą mums teikia ikonomis tapę istoriniai pastatai, entuziastingai naudojami reprezentacijai miesto viešųjų ryšių ir turizmo industrijose. Tačiau tai utilitari ir paviršutiniška reprezentacija, skirta turistams, miesto svečiams, pašaliečiams. Tik nuolatinis stebėjimas ir pasikartojanti dokumentavimo praktika gali pateikti bent kiek gilesnį, išsamesnį miesto atvaizdą. Šis atvaizdas nėra vienalytis. Dokumentinė fotografija, laikinai fiksuojanti politinės doktrinos ar laikmečio erdvinės estetikos konvencijas, pasiūlo rekonstruotą, kompleksišką dabarties atvaizdą. Nepaisant stebėtojo pastangų išlikti objektyviam, jo pateiktas naratyvas visada yra persmelktas asmeninės kartografijos: pasirinktų apžvalgos trajektorijų, nuojautų, asmeninio santykio su fotografuojamais objektais.
Būdamas pasirinktos teritorijos (Vilniaus centro) gyventoju, tampu aktyviu peizažo dalyviu - dokumentuojančiu požiūrio tašku - lėtai slenkančiu horizontu, brėžiančiu tiek suplanuotas, tiek atsitiktines trajektorijas per pažįstamas teritorijas. Kaip pastebėjo prancūzų architektas Ch. E. Jeanneret - Le Corbusier: “Architektūra vertinama akių, kurios mato, galvos, kuri sukasi ir kojų kurios vaikšto”. Todėl mano modus operandi pasirinkta elementariausia priemonė - vaikščiojimas. Pėsčiojo tempas leidžia atidžiau įsižiūrėti į stebimas scenas: grunto atvėrimus, laikinas konstrukcijas, jų medžiagiškumą, tektoniką ir logiką.
Nors nauja Vilniaus architektūra yra šio projekto esminė ašis, ji labiau vertinama kaip kapitalo manifestacija nei estetikos ar dizaino objektas. Kapitalo prigimtis - akumuliacija ir plėtra. Ši dinamika - pagrindinis miesto plėtros variklis, esminė jėga lemianti miesto peizažą, o taip pat ir jo atvaizdą atmintyje. Miesto plėtra dažnai suvokiama kaip vektorius iš centro link periferijos. Tačiau paties centro plėtra yra beveik atvirkštinis procesas - teritorijos užstatymo tankėjimas. Nors tai džiugina naujų funkcijų atsiradimu ir galimybėmis verslui, šis procesas turi ir šalutinį efektą - atvirų erdvių nykimą, savotišką erdvės koroziją. Kapitalo agresija, nepaisant intencijų, generuoja tam tikrą klaustrofobiją, energingai užpildydama erdves tarp egzistuojančių pastatų, paslėpdama monumentalias senamiesčio ugniasienes ar eliminuodama “slaptus” praėjimus per senus kiemus. Kai kurios atviros erdvės miesto centre tampa savotiška nykstančia rūšimi, kurios stebėjimas kelia virpančią įtampą tarp to, kas buvo ir kas bus.
Statybų procesai šio projekto pagrindu pasirinkti ir dėl jų laikinumo. Šiuolaikinės technologijos ir medžiagos leidžia tam tikro pobūdžio objektus užbaigti sąlyginai greitai, sukeliant pastatų “atsiradimo iš niekur” iliuziją - bent jau tiems, kuriems aktyvus aplinkos stebėjimas nėra kasdienė veikla. Šioje situacijoje dokumentinės fotografijos praktika tampa ypač svarbi dėl savo gebėjimo užfiksuoti erdvės plėtojimo raidą. Monolitiniai karkasai ir kiti inžineriniai sprendimai paslepiami visam laikui po pastato užbaigimo. Statomas pastatas savo atviromis konstrukcijomis palieka užuominas apie būsimas erdves ir jose vystomas funkcijas (gyvenamoji, komercinė...) Labai panašiai kaip griaunamas pastatas atveria buvusias erdves su savo istorija. Lygiai taip pat dalis vystomų objektų sustoja dėl įvairių priežasčių, ir laikinos peizažo intervencijos tampa groteskiškomis miesto audinio žaizdomis. Pati statybų aikštelė dažnai tampa panaši į keliaujančios genties stovyklavietę su mobiliais biurais, įvairiais laikinais sprendimais ir lengvų konstrukcijų tvoromis, kurios dažnai pranašauja tobulą komformizmą kruopščiai sumodeliuotuose reklaminiuose naratyvuose.
Šis projektas yra tik trumpas etapas tęstinėje miesto atvaizdo studijoje. Trumpa ekskursija į miesto centrą su tikslu išprovokuoti gilesnius apmąstymus miesto atvaizdo tema ir aktualizuoti kapitalo intervencijas peizaže. Tolimesnėje šios studijos raidoje planuoju plėsti asmeninę kartografiją, paliekant Vilniaus centrą ir brėžiant naujas trajektorijas per miesto periferiją.
Projektą remia Lietuvos Kultūros Taryba